Bonas (religija)
Bonas (tibet. བོན་ = Bon) – senoji Tibeto dvasinė tradicija, vyravusi Tibete prieš VII a. įsivyraujant budizmui.
Bono tradicijos istoriją sunku rekonstruoti, nes pirmieji rašytiniai dokumentai apie ją yra iš IX ir X a., t. y. ilgą laiką po to, kai budistai ėmėsi naikinti vietinius tikėjimus ir religines praktikas.[1] Be to, istorikas Per Kværne[1] nurodo, kad bonu vadinamos trys skirtingos tradicijos:
- Ikibudistinės tibetiečių religinės praktikos, kurios „prastai rekonstruotos [tačiau] iš esmės skiriasi nuo budizmo“, ir yra monoteistinės;
- Sinkretinė religija, kuri atsirado Tibete X ir XI a., turinti stiprią šamanizmo ir animizmo įtaką, mokslininkų dažnai laikoma neortodoksine budizmo forma;
- „Plati ir amorfiška liaudies tikėjimų visuma“, įskaitant ateities būrimą.
Kiti mokslininkai nelinkę atsieti bono nuo budizmo. Christopher Beckwith boną vadina „vienu iš dviejų Tibeto budizmo formų“[2] ir teigia, kad „nepaisant populiarios nuomonės apie nebudistinės religijos bono egzistavimą Tibeto imperijos laikotarpiu, nėra tai pagrindžiančių įrodymų… Nors tam tikrais aspektais ir skiriasi nuo kitų sektų, bonas yra budizmo forma“.[3]
Dalai Lama XIV pripažįsta bono tradiciją kaip penktąją pagrindinę Tibeto dvasinę mokyklą, šalia