Pereiti prie turinio

Francisco Pizarro

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fransiskas Pisaras
isp. Francisco Pizarro y González
Gimė 1471 m. kovo 16 d. ar 1476 m.
Truchiljas, Ispanija
Mirė 1541 m. birželio 26 d. (70 metų)
Lima, Naujoji Kastilija
Veikla ispanų konkistadoras. Panamos ir Peru užkariavimų dalyvis.
VikitekaFrancisco Pizarro

Fransiskas Pisaras (isp. Francisco Pizarro y González 1471 m. kovo 16 d. arba 1476 m. Truchiljas, Ispanija – 1541 m. birželio 26 d. Lima, Naujoji Kastilija) – ispanų konkistadoras. Panamos ir Peru užkariavimų dalyvis.

Ankstyvoji biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiksli Fransisko Pisaro gimimo data nežinoma, manoma, kad jis gimė Ispanijoje, Truchilje, Estremadūroje 1471, 1475, 1476 arba 1478 metais, tradiciškai minima kovo 16 d. Apie Pisaro jaunystę duomenų beveik nėra; yra tik žinoma, kad jis buvo neraštingas.

1502 m., kai Ispanijoje pasklido kalbos apie Naujojo pasaulio turtus, Pisaras kartu su naujai paskirtu Hispanjolos gubernatoriumi Nicolás de Ovando išvyko į Pietų Ameriką.

1513 m. jis lydėjo Vasco Núñez de Balboa kertant Panamos sąsmauką, jie tapo pirmaisiais europiečiais, pamačiusiais Ramųjį vandenyną.

1514 m. Auksinės Kastilijos gubernatoriumi tapo Pedro Arias de Ávila. Fransiskas Pisaras greitai tapo jo patikėtiniu, už lojalumą buvo paskirtas naujai įkurto Panamos miesto meru ir magistratu.

Ekspedicijos į Pietų Ameriką

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1524 m. Pisaras kartu su Hernando de Luque ir Diego de Almagro surengė pirmąją ekspediciją į Pietų Ameriką, ieškodami pasakiškų lobių, apie kuriuos sklido legendos. Turtus ir žemę jie susitarė pasidalinti po lygiai. Pirmoji ekspedicija, į kurią iškeliavo apie 80 vyrų, baigėsi nesėkme – plaukdami Ramiuoju vandenynu palei Pietų Amerikos krantus jie nerado turtų, o pakrantės buvo tuščios ir nesvetingos. Bado ir čiabuvių puldinėjimų išvarginti konkistadorai grįžo atgal.

1526 m. Pisaras, de Almagro ir de Luque, gavę de Avila pritarimą, surengė antrą ekspediciją, pasiėmę 160 žmonių. Po kurio laiko ekspedicija pasidalino – Pisaras išsilaipino dabartinės Kolumbijos teritorijoje, de Almagro grįžo į Panamą pasiimti daugiau žmonių, o vienas laivų, vadovaujamas Bartolomé Ruiz nuplaukė toliau į pietus. Čia jie užgrobė indėnų plaustą, pakrautą tekstile, keramika bei auksu ir sidabru. Sužinojęs apie tai Pisaras sulaukė de Almagro su atsargomis ir visa ekspedicija pajudėjo į pietus. Tačiau ties dabartinio Ekvadoro krantais ispanai susidūrė su gausiomis indėnų gyvenvietėmis ir, nusprendę nerizikuoti, grįžo atgal.

Ispanijos kolonijos Amerikoje
Istorija

Inter caetera
Ispanų kolonijos Aliaskoje
Ispanų misionieriai Kalifornijoje
Ispanų Florida
Gvatemalos užkariavimas
Meksikos užkariavimas
Peru užkariavimas
Jukatano užkariavimas

Konkistadorai

Vasco Núñez de Balboa
Francisco Vásquez de Coronado
Hernán Cortés
Juan Ponce de León
Francisco de Montejo
Pánfilo de Narváez
Francisco Pizarro
Diego de Almagro
Hernando de Soto
Sebastián de Belalcázar
Pedro de Valdivia
Juan de Oñate
Francisco de Orellana

Pisaras liko laukti gretimose salose, išsiuntęs de Almagro naujų pastiprinimų. Tačiau naujasis Panamos gubernatorius Pedro de los Ríos kategoriškai atsisakė jų duoti, dar daugiau, jis pasiuntė du laivus sugrąžinti Pisaro ir visų jo žmonių. Pisaras apsisukti neketino, ir gavęs įsakymą grįžti, nubrėžė smėlyje liniją, siūlydamas savo vyrams pasirinkti: „Čia yra Peru ir jos turtai. Čia yra Panama ir jos skurdas. Kiekvienas pasirinkite, kas tinka drąsiam kastiliečiui.“ Trylika vyrų, nusprendusių likti su Pisaru, vėliau pelnę „šlovingųjų trylikos“ („Los trece de la fama“) vardą.

Imperatorius Karolis V

Pisaras su savo palydovais liko laukti pastiprinimų, o de Almagro ir de Luque grįžo pas gubernatorių. Po ilgų įtikinėjimų jie gavo laivą, davę pažadą, kad ekspedicija bus nutraukta per 6 mėnesius. Surinkę daugiau žmonių jie grįžo pas Pisarą ir 1528 m. pasiekė Peru, kur buvo svetingai sutikti vietinių tumpių genčių. Matydami vietinių vadų auksinius papuošalus ispanai įsitikino vietiniais turtais ir po trumpos žvalgybinės kelionės laivais toliau į pietus grįžo atgal į Panamą.

Šį kartą įtikinti gubernatoriaus trečios ekspedicijos būtinybe nepavyko, ir Pisaras išplaukė į Ispaniją, planuodamas asmeniškai kreiptis į karalių. 1528 m. jis pasiekė Seviliją, kur susitiko su imperatoriumi Karoliu V. Pastarajam Pisaro pasakojimai paliko įspūdį, nes jis jau buvo girdėjęs apie konkistadorų aptiktus pasakiškus Naujojo pasaulio turtus. Tačiau galutinį palaiminimą suteikė karalienė Izabelė, kuri, karaliui išvykus, pasirašė Capitulación de Toledo[1], licenciją, suteikiančią Pisarui teisę tęsti Peru užkariavimą. Šis dokumentas paskelbė Pisarą Naujosios Kastilijos gubernatoriumi. Licencija taip pat numatė, kad Pisaras turi savarankiškai surinkti 250 žmonių pajėgas, tačiau to padaryti nepavyko, ir Pisaras su 180 vyrų slapta išvyko į Kanarų salas, kur susitiko su savo broliu Hernándo Pizarro ir jo pajėgomis.

Peru užkariavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]