Tujuhunas
| Tujuhunas | ||||
| Buvusi valstybė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Fuči | |||
| Valdymo forma | Klajoklių konfederacija | |||
| Kaganas | ||||
| 284-317 (pirmasis) | Mužong Tujuhunas | |||
| 635-672 (paskutinis) | Nuohebo | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkūrimas | 317 m., 317 | |||
| - Nukariauja Tibetas | 670 m. | |||
Tujuhunas (kin. 吐谷渾, pinyin: Tǔyùhún, mong. Тугухунь), dar žinomas kaip Togonas (mong. Тогоон) arba Adža (tibet. ཨ་ཅི = A ci) – nomadų sianbų sukurta valstybė, Tibeto plynaukštėje egzistavusi III-VII a. Valstybės branduolys buvo Aukštutinė Mongolija (dab. Činghajaus provincijos šiaurė), tačiau didžiausios ekspansijos laikais ji valdė Amdo, Hesi koridoriaus, Tarimo baseino regionus.
Manoma, kad sianbai kalbėjo mongolų kalbai gimininga kalba[1], tačiau kadangi ji neturėjo rašto, ši hiptezė galutinai nėra įrodyta. Kinų istoriografijoje valstybė priskiriama Šešiolikos karalysčių laikotarpiui, tačiau į tradicinį karalysčių sąrašą neįtraukiama.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]234 m. Žoužanų kaganatas sunaikino sianbų konfederaciją, kuri iki tol kontroliavo Mongolijos stepę. Atskiros sianbų gentys ryžosi migruoti į pietus, dėl ko prasidėjo didysis tautų kraustymasis Rytų Azijoje. Vienas iš įtakingiausių sianbų klanų buvo mužongai (kin. 慕容, pinyin: Mùróng, mong. Мужун), kurių gyvenamos vietos buvo Liaodongas Mandžiūrijoje. Vienas iš mužongų diduomenės atstovų Mužong Tujuhunas subūręs dalį savo klano atstovų, juos išvedė į vakarus. Čia jie perkopė kalnus ir pasiekė Aukštutinės Mongolijos stepes, kur įsitvirtino vietos gyventojų čiangų tarpe. Beje, Mužong Tujuhunas kinų istoriografijoje yra pirmasis kagano titulu vadinamas valdovas.
317 m. Tujuhunui mirus, jo įpėdinis perėmė valdžią ir visą gentinę konfederaciją pavadino tėvo vardu, t. y. Tujuhunu. Ši valstybė dalyvavo gentiniuose judėjimuose Kinijoje, puldinėjo Tarimo baseino ir Hesi koridoriaus valstybes, čiangų gentis Tibeto plynaukštėje. Sostine tapo Fuči (伏俟 Fuqi) gyvenvietė į vakarus nuo Kukunoro ežero.
V a. Tujuhuno valstybė užmezgė santykius su Šiaurės Vei ir Liu Song, iš kur siekė perimti kultūrą. 444 m. valdovui Mulijanui pavyko užimti Hotano karalystę ir perimti kontrolę pietiniuose Šilko kelio miestuose. Tai leido vystyti šalies prekybą ir kultūrą. Iš Vidurinės Azijos palengva skynėsi kelią budizmas. Valstybė garsėjo savo geros kokybės arkliais, vario ir geležies ištekliais.
Kinijos imperatorius Sui Vendi siekė kontrolės Šilko kelio prekyboje, todėl 581 m. užpuolė Tujuhuną ir sutriuškino jo armiją ir pavertė jį marionetine valstybe. Vėlesniems Sui ir Tangų valdovams teko ne kartą tramdyti šį kraštą.
Tuo pačiu metu pietuose išaugo Tibeto imperija, kuri siekė kontroliuoti visą Tibeto plynaukštę. Tibeto armijos ne kartą puldinėjo Tujuhuną. 663 m. valstybės armija buvo sutriuškinta ir ji prijungta prie Tibeto. Tangų imperatorius Gaodzongas bandė susigrąžinti prarastą kontrolę ir 670 m. pradėjo karą su Tibetu, tačiau patyrė pralaimėjimą ir buvo priverstas atsisakyti savo ambicijų.
Po valstybės sunaikinimo daug tujuhunų diduomenės pabėgo į Kiniją, ir jų palikuonys tapatybę išlaikė iki X a. Vėliau jie įsiliejo į hanių tautą, ir jų minėjimas nutrūksta. Tibeto plynaukštėje likę gyventi tujuhunų palikuonys perėmė tibetietiškus papročius ir religija, o jų palikuonys vadinami monguorais.